Šešėlis – vieniems tai vieta, kurioje vyksta nelegalus verslas. Kitiems šešėlis yra jų atspindys šviečiant saulei. Dar kitiems šešėlis yra terpė, kurioje nusėda mirusiųjų sielos. Šešėlis apraizgytas paslaptimis.

O man šešėlis yra gyva būtybė. Apie ją jums ir bandysiu papasakoti. Pirmąjį kartą su juo susidūriau vieną lietingą naktį. Atsimenu tą naktį žaibavo, buvo pakilęs vėjas, lietus pliaupė lyg iš kibiro. Sėdėjau ir skaičiau savo užrašus, ruošiausi fizikos egzaminui. Per langą matėsi protarpiais įsižiebiantys žaibai, niekada nemėgau griaustinio... Dažnai išgirdęs griaustinį stryktelėdavau iš baimės. Taip besėdint ir sklaidant užrašus eilinį sykį už lango sumirksėjo šviesa, šį kartą šviesai sublyksėjus dingo ir kambario apšvietimas. Išėjau į laiptinę, nulipau į pirmą aukštą, jame apšvietimas taip pat neveikė. Pasiėmiau telefoną, įsijungiau prožektorių ir nuėjau į garažą patikrinti elektros saugiklių. Įtarimas pasiteisino, buvo išmuštas įvadinis automatinis jungiklis. Atsargiai įjungiau jungiklį ir beužsižiebiant garažo apšvietimui akies krašteliu pamačiau kažkokią juodą dėmę garažo kampe. Sekundę žiūrėjau į ją, po sekundės ji išnyko. Pamaniau, kad tiesiog šviesa žaidžia su akimis. Susitvarkęs apšvietimo problemas grįžau prie mokslų. Vėliau dar pastudijavęs nuėjau miegoti.
Einu, einu, bet aplinkui esanti tamsa nesitraukia. Bandau bėgti, tačiau vis tiek viskas aplink juoda. Tiesiu rankas į tamsą ir bandau ką nors apčiuopti netoli savęs, bandau paliesti žemę po kojomis. Nepavyksta, atrodytų lyg būčiau pakabintas kažkokioje erdvėje ir tiesiog kybočiau. Bandau kalbėti, tačiau balso stygos neklauso. Jaučiu, kad pavyksta prasižioti, tačiau joks garsas iš burnos neištrūksta. Darosi baisu, pradedu spurdėti, paniškai mosuoju rankomis. Mane gaubianti tamsa staiga darosi juntama, iš pradžių vos vos jaučiamai, po to pradeda intensyvėti. Panašus jausmas, kaip būti panirusiam į vandenį. Nuo šios minties pasidaro nejauku, bandau kvėpuoti ir jaučiu, kaip kažkas lenda į nosį. Nosimi leidžiasi į gerklę ir žemyn į pilvą. Išgąstis ima viršų, vėl bandau išlementi kokį nors garsą ir galop atsibundu.

Keistokas košmaras. Gerai, kad pavyko laiku atsibusti. Mintyse perbėgu pro ką tik pasibaigusį sapną ir bandau nuvyti tą nesmagų jausmą, kuris privertė jaustis lyg vandenyje. Pasižiūriu į laikrodį, nutariu, kad laikas keltis iš lovos. Atsisėdu lovoje, pasisuku į šoną, dedu kojas ant žemės ir vėl akies krašteliu pamatau kažkokią juodą dėmę kambario krašte. Praeina dvi sekundės ir dėmė išnyksta, galvoju galbūt pro langą kažkoks šešėlis bus įlindęs... Per daug jau tų šešėlių. Mintys susikoncentruoja į artėjantį egzaminą, tad galvoje nebelieka jokių minčių apie šešėlius, košmarus, ji užsipildo artėjančio egzamino baime. Gana greitai susiruošiu vykti į universitetą ir išvažiuoju. Bevažiuojant grįžta košmaro prisiminimai, veju juos iš galvos. Nuvykstu į universitetą, susirandu reikiamą auditoriją ir laukiu egzamino pradžios. Egzaminas praeina gana sklandžiai, įveikiu beveik visas užduotis. Iš egzamino išeinu pakilios nuotaikos, persimetu kelias žodžiais su kursiokais ir pasileidžiu mašinos link. Penkios minutės ir aš jau prie mašinos, paspaudžiu signalizacijos pultelį ir atsisėdu už vairo. Suburzgia variklis, užsisegu saugos diržą, įsijungiu šviesas ir ruošiuosi judėti atbulas. Pakeliu akis pažiūrėti į galinio matymo veidrodėlį ir sustingstu. Akiratyje vėl atsiranda ta juoda dėmė, sumirksiu akimis, tačiau dėmė niekur nedingsta. Atsisuku pažiūrėti į tą vietą kur matėsi dėmė, nieko nesimato. Vėl žiūriu į veidrodį, tačiau dėmės jau nebėra. Per nugarą nubėga lengvas šiurpo jausmas, prisiminus vieną siaubo filmą... Nusiraminu ir patraukiu namų link. Bevažiuodamas dar sulaukiu skambučio, tad sustoju šalikelėje ir pasikalbu telefonu. Skambino draugas, norėjo pasigirti įsigijęs naują automobilį, dar papasakojo vieną linksmą nuotykį. Po skambučio grįžta gera nuotaika, dėkoju draugui, kad išvaikė negeras mintis apie keistus šios dienos nutikimus. Ramiai, apie nieką negalvodamas nuvažiuoju namo.

Sekantį rytą atsibundu, nepamenu ką sapnavau, jaučiu, kad naktį būsiu prastai miegojęs. Slegia keistas nuovargis, kartoju atsikėlimo procedūrą, ir pakėlęs akis vėl matau juodą dėmę. Šį kartą ji visai netoli lovos, man į ją bespoksant ji palengva išnyksta. Tokie nutikimai tęsiasi visą savaitę, kiekvieną rytą prabudęs aš vis pamatau tą nelemtą dėmę. Ateina kita savaitė, atsibundu vėl jausdamas nuovargį, atsargiai akimis ieškau ar šalia lovos nėra juodos dėmės. Nudžiungu, nes pagaliau apžiūrėjus visus kambario kampus nieko keisto nebesimato. Sekantis rytas visai nedžiugina, atvirkščiai, atsibundu gulėdamas ant nugaros, pramerkiu akis ir šį kartą net rikteliu iš baimės. Virš lovos ant lubų pamatau tą pačią juodą dėmę. Šį kartą ji atrodo keistai juodesnė, gal net didesnė negu iki šiol teko matyti. Mano laimei po kelių sekundžių ji dingsta.

Matau keistą vaizdą, prieš mano akis kabo keistos formos, pusiau permatomas šešėlis. Taip bekabėdamas jis pradeda judėti ir keisti formą, galop virsta panašiu į žmogų objektu. Tylu, iš baimės bandau surikti, tačiau vėl neišleidžiu nei garso. Tuo tarpu šešėlis pradeda didėti ir mane apgaubia. Pajuntu tą patį jausmą, kuris buvo aplankęs per praeitą košmarą. Šį kartą šešėlis jaučiasi daug sunkesnis, bandau krutėti, tačiau esu supančiotas. Staiga atrodo, kad pradeda trūkti oro, bandau kvėpuoti ir jaučiu į mane besismelkiant kažkokią materiją. Jaučiu kaip ji vėl įlenda pro nosį ir net pasiekia pilvą, panašus jausmas, lyg prievarta kas vandens girdytų.

Pašoku lovoje, vėl košmaras pasitaikė. Pakeliu akis į lubas – nieko. Dairausi aplink lovą – nieko. Apžiūriu visą kambarį – nieko. Pagaliau jokių juodų dėmių ar keistų šešėlių nebesimato. Apsiraminęs susiruošiu keliauti į paskaitas, nuovargio po miego šį kartą nebesijaučia. Nuvažiuoju į universitetą, aikštelėje pastatau automobilį. Išlipęs iš mašinos sustingstu, matau savo šešėlį ir negaliu patikėti savo akimis. Mano šešėlis visai neprimena mano silueto, dydis panašus, tačiau kažkas yra ne taip. Analizuoju šešėlį ir taip į jį bežiūrėdamas pamatau, kad jis virsta mano siluetu. Stoviu ir galvoju, kad matomai turiu labai lakią vaizduotę. Taip begalvojant pajaučiu ranką ant peties. Krūpteliu iš netikėtumo, tačiau atsisukęs pamatau kursioką. Jis manęs klausia kas man yra, nes stovėjau dvi minutes išlipęs iš mašinos ir nejudėjau. Aš jam nieko nesakau apie savo keistąjį šešėlį, tik prasitariu, kad paskutiniu metu turiu problemų su miegu. Nueiname į paskaitas, ateina pietų metas, aš nutariu papietauti vienas ir paanalizuoti savo šešėlį. Nueinu iki maisto parduotuvės, nusiperku ledų ir einu į lauką. Šviečia saulė, šešėlis lyg niekur nieko ganėtinai įprastas. Atsisėdu ant atokesnio suoliuko ir mėgaujuosi savo ledais, užmetu akį ant šešėlio, o jis vėl pasikeitęs. Apsidairau aplink, nei vieno žmogaus, žiūriu atgal į šešėlį, toks vaizdas, kad jis taip pat žiūri į mane atgal. Atsistoju, einu atgal link universiteto, o šešėlis iš pradžių lieka šalia suoliuko, po to pasiveja mane ir vėl tampa įprastu šešėliu.

Sveikas protas nenori tikėti, kad gali vykti tokie dalykai. Kažkokiu moksliniu būdu savo šešėlio atsiskyrimo taip pat nepaaiškinsi. Galima pagalvoti, kad tiesiog tęsiasi koks nors blogas sapnas. Įsižnybiau porą kartų sau į ranką – skausmas tikras, reiškia tai ne sapnas. Tą dieną nuo manęs šešėlis daugiau neatsiskyrė, su nieko gero nežadančia nuojauta laukiau vakaro. Įtariau, kad vėl susapnuosiu ką nors neįprasto. Sapnuoti nesapnavau, nutiko kitoks nuotykis. Vakare į netoliese esantį mišką išėjau pavedžioti šunį. Buvo jau pradėję temti, miške tamsoje nelabai jauku. Tačiau lydint vokiečių aviganiui pasidariau daug drąsesnis. Po truputį ėjome savo įprastu maršrutu, kol mano šešėlis atsiskyrė nuo manęs ir nusklendė gilyn į mišką. Šuo pasileido bėgti šešėliui iš paskos, į mano šūkavimus grįžti nereagavo. Iš paskos šuniui pasileidau ir aš, gerai, kad jis vis sulodavo, tai turėjau orientyrą į kurią pusę eiti. Neužilgo radau savo vokiečių aviganį, jis sustojęs prie vienos olos šlaite, žiūrėjo jos vidun ir inkštė. Įdomumo dėlei su telefono prožektoriumi bandžiau pasišviesti į olos vidų. Taip bešviečiant ir bežiūrint kažkas oloje sublizgėjo. Akį patraukė kažkoks blizgantis metalinis daiktas, įkišau ranką olos vidun ir ištraukiau amuletą, ant kurio buvo prisegtas metalinis pakabukas. Pakabukas gražiai atspindėjo mėnulio šviesą, turėjo išraižytus kažkokius simbolius, bet ką jie reiškė nežinau. Įsidėjau pakabuką į kišenę ir su šuniu pajudėjome namų pusėn. Grįžęs namo dar kartą apžiūrėjau amuletą ir eidamas miegoti pasidėjau jį ant spintelės prie lovos.

Juodoje materijoje prasiveria plyšys. Išgirstu kažkokį keistą trumpą garsą, penktasis garsas jau primena žmonių kalbą. Juodulys man prisistato esantis mano šešėliu. Aš galvoju kaip paklausti iš kur jis atsirado, ko jis iš manęs nori. Man pagalvojus balsas pradeda pasakoti... Senais, senais laikais, kai dar žemės paviršiumi vaikščiojo burtininkai ir magai, tada aktyvus buvo ir šitas juodulys. Jį savo asmeniniu tarnu buvo paskyręs vienas magas, tam magui priklausė mano rastas amuletas. Juodulys man papasakojo, kad iki žmogus nepaima amuleto į savo rankas, tol tarp šešėlio ir žmogaus bendravimas neįmanomas. Pagalvojau, o kažin koks čia tarnas iš to šešėlio gaunasi. Vėl išgirdau balsą galvoje. Jis paaiškino, kad dažniausiai jo pagalba tam tikriems mago priešams įvykdavo nelaimės. Retkarčiais būdavo atimama gyvybė. Pagalvojau, kad man tokių paslaugų kaip ir nereikia. Balsas galvoje monotonišku tempu paaiškino, kad taip pat gali tarnauti kaip papildomos „akys“, saugoti nuo nelaimių, perleisti per tūkstantmetį įgytas žinias. Savaime suprantama, man parūpo, o kokia šešėliui nauda iš tarnavimo man? Šešėlis paaiškino, kad ilgą laiką tiesiog sklandė be tikslo, ir per tą laiką nusilpo. Tarnaudamas žmogui, jis pasiimdavo šiek tiek jo energijos. Kai žmogus šešėlio paslaugų atsisakydavo, šešėlis mainais paimdavo savininko šešėlį. Tas pats galiodavo ir žmogui netyčia pasitraukus iš gyvųjų pasaulio.

Ryte pusės sapno nebeatsiminiau, bet žinojau esmę. Su šešėliu sudarėme sąjungą ir mainais pažadėjau duoti dalį savo energijos. Už savo energiją turėjau įgyti sąjungininką, kuris būdavo šalia, arba mano paliepimu būdavo vietoje, apie kurią norėdavau ką nors sužinoti pats joje nebūdamas. Taip įgijau „akis“, kurioms atstumas, sienos ir kiti fizinį kūną ribojantys faktoriai neveikė.

Nuo sąjungos su šešėliu praėjo metai laiko. Dažniau pradėjau jaustis išsekęs, sapnų beveik nesapnuodavau. Dažnai nepavykdavo suprasti ar miegu, ar sapnuoju, per miegus dažnai blaškydavausi. Pradžioje šešėlio teikiamos paslaugos pasirodė naudingos, atrodė, kad esu aukščiau už kitus žmones. Tačiau pablogėjusi savijauta neatpirko šešėlio teikiamos naudos. Tapau irzlus, dažnai nesugebėdavau tęsti pokalbio su pašnekovais, nes paskęsdavau savo mintyse. Sutriko koncentracija, pradėjus gilintis į kokį nors naują dalyką nebeužtekdavo noro pratęsti gilinimąsi. Nusprendžiau, kad sąjungą su šešėliu reikia nutraukti.

Tą naktį vėl susitikau su šešėliu. Juodulys sapne paklausė ar aš tikrai noriu nutraukti sutartį. Atsakiau, kad esu nusprendęs jog daugiau sutarties tęsti nebenoriu. Juodulys suvirpėjo, pasakė, kad niekas dar savu noru su juo nebuvo nutraukęs sandorio...

Ryte lovoje namiškiai rado tik kažkokį amuletą, manęs lovoje nebuvo. Nugrimzdau į amžiną tamsą.