Grįžau namo, į laikrodį nepažiūrėjau, tačiau jaučiau, kad už poros valandų patekės saulė. Užtraukiau užuolaidas, ant ausų užsidėjau ausines, skirtas miegui ir atsiguliau į lovą. Prieš akis pasirodė prieš valandą matytas veidas ir užmigau...
Atsikėliau kitą dieną, ir gana vėlai, buvo žiema, tad saulė jau buvo beveik nusileidus. Laikrodis telefone rodė po penkių. Taip pat radau ir porą SMS žinučių, rašė vienas vaikinukas, norėjo susitikti išgerti puodelį kavos. Penktadienis, veiklos nedaug, oras neblogas, galima susitikti. Parašau atsakymą, kad susitinkam mieste, susitikę sugalvosim kurion kavinėn patrauksim. Padarau mankštą, kad prajudinti dar mieguistą kūną ir šoku dušan. Po dušo lendu į savo spintą, susirandu keletą aprangos variantų. Išsirenku tamsios spalvos kelnes, megztinį, ant kaklo užsimetu kraujo spalvos šalikėlį. Išbėgdama čiumpu paltą, užrakinu duris ir pasitinku vėsų žiemos vakarą. Einu iki stotelės, šaltas žiemos vėjas truputį pataršo plaukus, šypteliu, su mintimi, kad nusimato įdomus vakaras. Stotelėje ilgai netrunku, į kalniuką palengva užlipa troleibusas ir nenorom atidaręs duris vidun įsileidžia mane kartu su šalto vėjo gūsiu. Praeina dešimt minučių ir aš jau vietoj. Išlipu iš troleibuso ir patraukiu link Katedros aikštės. Katedros aikštėje manęs jau laukia truputį aukštesnis nei vidutinio ūgio vaikinukas. Normalaus sudėjimo, gal net lieknokas, akys rudos, plaukai šviesūs, nežinant duočiau kokius 27 metus. Pasilabinam, ir einam ieškoti kavos. Mums beeinant jis pasakoja, koks greitas ir ekonomiškas jo penktos klasės BMW, kaip „prasisuko“ prieš porą metų ir dabar gali leisti sau nedirbti. Po tokių pasakojimų suprantu, kad antrą kartą su juo nepasimatysim, pamatau kavinę, nekreipiu dėmesio, kad kava joje neskani... Užeinam, užsisakom po puodelį kavos, pasiūlau jam eiti gilyn į senamiestį, jis paburba, bet galop sutinka.
Vaikštom po senamiestį, vienas skersgatvis, antras, prieiname tamsų „bromą“, sakau einam čia, bus arčiau... Vaikinukas nieko neįtardamas eina iš paskos, staiga aš suklumpu, imituoju, kad nikstelėjau koją. Jis prieina prie manęs, pritūpia, klausia ar viskas gerai ir tiesia ranką... Mano akys sufokusuotos į jo kakle pulsuojančią veną, sekundė ir vaikinuko kūne pradeda mažėti kraujo, jis tik trumpai rikteli ir suglemba... Štai ir po nuobodylos, pagalvoju, ir linksmu žingsniu patraukiu namučių link.
Praėjo dar viena naktis, nesuskaičiuoju kelinta, visos jos labai panašios, skiriasi tik veidai, ir skersgatviai. Dar kartais istorijų įdomesnių pasitaiko, tačiau visų pasakorių lemtis vienoda. Visa tai jau senų seniausiai tapo rutina, posakis „pirmi dešimt metų sunkūs“ čia labai tiktų... O kai metų dešimt kart daugiau, ir jie vis eina ir eina, tada gyvenimas tampa savotišku darbu. Dar baisiau, kai aplinkui vien tie patys, iki kaulų smegenų įgristi spėję veidai, tos pačios kalbos...
Suvibruoja telefonas, prabundu iš miego, dar vienas veidas sapne aplankė... Paimu telefoną į rankas, eilinį kartą pasiūlymai susitikti. Tačiau vienas pasiūlymas iškrenta iš konteksto. Kalba taisyklinga, pagyrų nėra, netgi sakykim arogantiškas tekstas. Na galvoju, šiandieną tau „pasisekė“, atrašau, kad turiu laiko keletą minučių, tad trumpam galėtume susibėgti.
Vėl šaltas vėjas kedena plaukus, tingus troleibusas paveža iki centro. Važiuodama pagalvoju, kad būtų smagu, jei šis susitikimas nepasibaigtų po pirmo karto. Ateinu iki susitikimo vietos, manęs ten matau laukia, nervingai žvilgčioja į laikrodį ant rankos. Prieinu, jo akys nuo laikrodžio pakyla iki mano akių. Jis paklausia ar aš vardu „Bette“ ? Atsakau teigiamai, jis pastebi, kad įdomus vardas, ir pagiria mano šaliko spalvą. Pats vaikinukas kiek kresnokas, su mada tikrai koja kojon nežengia, atsilieka nuo jos kokius dešimt metų. Kas iš karto pasimato, kad apie save beveik nieko nepasakoja, klausinėja manęs visokių smulkmenų, visą kelią einant iki kavinės nepasako nė vieno keiksmažodžio. Pamanau, kad visai nieko būtų su juo dar pakalbėti, vietoje to, kad eilinį kartą išvedus į lauką nugalabyti pasibaigus kavos puodeliui. Prisėdam prie staliuko, prie kavos jis dar užsisako pyrago... Jaučiu, kaip jo žvilgsnis mane tyrinėja, žiūri į akis, žiūri į lūpas, į nosį, į rankas, kartais visai nežiūri. Jo akys kaip kokios kameros, viską fiksuoja ir nestovi vietoje... Pasiteirauju gal jis ko nors laukia, tačiau jis tai tik paneigia. Sėdim kalbam, praeina valanda, nutariam eiti pasivaikščioti po senamiestį. Galvoju, kad istorija kartosis, prieisim kokį atokesnį skersgatvį ir pasibaigs vyruko gyvenimas, bet kažkas manyje stabdo mano instinktus. Pakeliu akis, pažiūriu į jo veidą, jis be emocijų sau porina kažkokią istoriją, tamsu, jis nemato, kad jį stebiu, o aš pamatau apnuogintą jo kaklą. Kūną užvaldo baisus alkio jausmas, tačiau smegenys sako griežtą NE. Susivaldau ir vėl žiūriu tiesiai, bandau klausytis jo pasakojamos istorijos, užduodu porą klausimų, kad neišsiduočiau, jog trumpam nesiklausiau. Keista, tačiau vyrukas išgyvena naktį, atsisveikiname, susitariame, kad susitiksime dar.
Po keleto susitikimų pajaučiu, kad visa tai geruoju nesibaigs, arba jis išsiaiškins mano paslaptį, arba mane nugalės alkis ir aš jį nužudysiu... Susitinkame dar kartą, istorija panaši, dialogas, kava, pasivaikščiojimas po naktinį miestą. Nueiname į atokią vietą, aplinkui nė gyvos dvasios. Nutariu, kad reikia parodyti jam tikrąjį savo veidą, mėnesiena tam puikiai tiks! Jis kalba, aš jo kalbą nutraukiu pridėjus savo pirštą jam prie lūpų ir sakau žiūrėk! Jis nutyla ir įdėmiai žiūri man į akis. Mano veido bruožai sugriežtėja, kvėpavimas pasidaro lėtesnis, iltiniai dantys pailgėja, atitraukiu pirštą nuo jo lūpų, nes nagai taip pat paaštrėja. Jaučiu jo širdies ritmas padažnėja, taip pat užuodžiu jo baimę, tačiau jis stengiasi išlikti be emocijų, tiesiog žiūri į mano akis.
Prisimenu jį ir dabar, jis man pasakė, kad turėjo įtarimą, jog galiu būti antžmogis... Mano demonstracija jam tik padėjo įminti mįslę. Nors panašu nedaug ir trūko, jam įtarimą buvo sukėlę tai, kad aš dažniausiai būdavau aktyvi tik vakarais ir naktimis, dieną iš manęs nebūdavo jokių žinių. Taip pat jis stebėjosi mano energingumu, nes nuolatos būdavau žvali ir nenustygstanti vietoje. Taip pat minėjo, esą sklido gandai, kad šiame rajone paslaptingai dingdavo žmonės... Po šio nuotykio teko pakeisti gyvenamą vietą, telefono numerį, darbą. Ačiū tau, žmogau, kad išblaškei rutiną...