O buvo taip… Sėdėjau namie prie kompiuterio, už lango buvo tamsu. Buvo netoli vidurnakčio, dangus debesuotas, vos matėsi mėnulis, žvaigždžių, keista, bet nesimatė iš viso. Taip besėdint staiga už lango kažkas blykstelėjo, pamaniau, kad žaibas. Tačiau buvo vėlyvas žiemos laikotarpis, o žiemą žaibų dažniausiai nebūna. Pasirodė įtartina, tuo metu, man begalvojant apie keistą žaibo pasirodymą pradingo elektra. Pamaniau, kad eilinį kartą šis elektros dingimas bus laikinas, tačiau praėjo valanda, antra, o elektros kaip nėra, taip nėra. Parašiau žinutę draugui, idant paklausčiau jo ar elektra dingus ir pas jį, ar viskas kaip po senovei. Mano nuostabai, telefonas pyptelėjo ir pranešė negalintis išsiųsti tekstinio pranešimo. Po to pamačiau, kad mobilus neprisijungęs prie tinklo, nebuvo rodomas ryšio tiekėjo logotipas, o ikona rodanti ryšio stiprumą mirksėjo – ryšio nėra. Pirmoji mintis – užstrigo telefonas (tokių atvejų jau buvo), prakeiktas Android’as. Išėmiau telefono akumuliatorių, įdėjau atgal ir įjungiau telefoną. Situacija nepasikeitė. Kuo toliau, tuo situacija darėsi įdomesnė ir tuo pačiu šiek tiek nejauki. Atėjo mintis, kad reikia pasidairyti pro langus, tačiau nieko gero nesimatė, gatvių apšvietimas neveikė, o elektros, kiek akys matė aplinkui, taip pat nebuvo. Prisiminiau, kad lauke stovi automobilis, o jame yra daugiau nei pusė bako kuro. Nutariau, kad reikia pasivėžinti po apylinkes, pažiūrėti kokiu mastu dingusi elektra. Beeidamas iki automobilio prisiminiau vieną siaubo filmą, kuriame buvo vaizduojama panaši situacija, ir filmo personažas negalėjo užkurti savo automobilio. Įlipęs į automobilį įkišau raktelį į užvedimo spynelę ir pasukau. Prietaisų skydelis nušvito raudonomis lemputėmis – viskas veikia. Dar pasukęs raktelį išgirdau šiek tiek netolygų, tačiau malonų ausiai variklio burzgimą. Automobilis užsivedė, žibintai įsijungė, pradėjau važiuoti. Važiavau jau trečia mikrorajono gatve ir nesimatė nei gyvos dvasios, visuose namų languose buvo tamsu. Kitų automobilių kelyje nesutikau, žmonių lauke irgi nesimatė. Apvažiavęs visą mikrorajoną pamačiau, kad elektros čia nėra. Smalsumas nugalėjo, nutariau važiuoti link miesto centro, pažiūrėti kokia ten situacija. Nusileidau keliu kuris vedė žemyn nuo kalno, ir kuriuo nusileidęs turėjau išvysti šviesas. Deja šviesų kurias tikėjausi pamatyti nebuvo – gatvė skendėjo tamsoje. Gatvės ilgis turbūt buvo geri penki kilometrai, be jokių posūkių. Visus tuos kilometrus, bent kiek akys matė – apšvietimo nebuvo. Pajudėjau tolyn tamsiąja gatve. Privažiavau miesto centrą, jame taip pat tamsa. Supratau, kad elektros dingimas greičiausiai labai didelio masto, nes dažniausiai elektra dingdavo nuošaliuose mikrorajonuose, o centre dažniausiai tokių gedimų nepasitaikydavo, arba jie būdavo greitai sutvarkomi.
Prisiminiau, kad mūsų mieste yra hidroelektrinė, pasižiūrėjau į kuro rodyklę – turėtų užtekti kelionei iki ten ir atgal, ir dar sostinėn nuvažiuoti. Pajudėjau hidroelektrinės link. Pusiaukelėje pamačiau keistą dalyką. Žmonių eilinį sykį nesimatė, tačiau nuo elektrinės pusės bėgo šunys, katės, keletas stirnų iš netoliese esančio pušyno, taip pat keletas kitų gyvūnų. Sustojau, kad nepartrenkčiau nei vieno gyvūno, šiek tiek pravėriau automobilio langą, užgesinau variklį. Pravėrus langą širdis pradėjo plakti greičiau, nes išgirdau labai keistą garsą, skleidžiamą bėgančių gyvūnų. Šio garso visuma priminė kažką panašaus į šunų inkštimą, kačių šnypštimą iš baimės ar nepasitenkinimo. Išsigandau, kas gi kitas jei ne gyvūnai geriau jaučia kai artėja kokia nors nelaimė? Tuo pačiu ir šitas keistas elektros dingimas. Pagalvojau, gal koks uraganas atslenka. Bet vienokiu ar kitokiu atveju, tokių smalsuolių turėjau sutikti bent vieną kitą, o dabar per visą kelionę nuo mikrorajono iki centro ir elektrinės – nė vieno žmogaus. Bemąstydamas nepajutau, kaip prabėgo visi gyvūnai, kelias buvo laisvas. Užkūriau variklį ir nuvažiavau toliau.
Privažiavau prie elektrinės, jos teritoriją saugantys vartai buvo užverti. Automobilio lankstyti nenorėjau, tad vartų taranavimas nepasirodė protinga mintimi. Sugalvojau, kad vartus perlipsiu, tik dėl viso pikto pasižiūrėjau ar nėra viršuje spygliuotos vielos. Kadangi vielos nebuvo, tai ganėtinai nesunkiai perlipau per vartus, gerai, kad vartai buvo padaryti iš vielos tinklo. Perlipęs vartus pamačiau, kad užtvanka ne taip ir toli. Eidamas užtvankos link nutariau pasiklausyti ar neišgirsiu kokių nors variklių ūžimo ar ko nors panašaus. Minutėlę pastovėjęs ir neišgirdės nė garso nužingsniavau tolyn. Man beeinant pradėjo skaudėti galvą, ne ausimis, bet kūnu pajaučiau, o gal išgirdau kažkokį ritmingą garsą ar tai toną. Eidamas arčiau užtvankos krašto taip pat pamačiau retkarčiais atsirandančius ir dingstančius kažkokios šviesos pėdsakus, tačiau norėdamas pamatyti kas tai buvo, turėjau prieiti užtvankos kraštą. Kuo arčiau ėjau, tuo labiau maudė galvą, intensyvėjo tas keistasis garsas. Skausmas galvoje dar vis buvo pakenčiamas, todėl smalsumo nugalėtas ėjau arčiau. To ką pamačiau priėjęs užtvankos kraštą nebūčiau niekada įsivaizdavęs, iš pradžių žiūrėjau, kol instinktai neliepė pritūpti. Anksčiau už šio krašto matydavosi be galo daug vandens. Dabar vandens nebuvo, apačioje matėsi keistų formų statinys, kuriame kartais atsiverdavo properšos ir iš ten sklido anksčiau matytoji šviesa. Tai buvo tik trupinėlis nuostabos, nes pamačiau, kad aplink šį statinį stovi viso miesto žmonės.
Atsargiai judėjau žemyn keistojo statinio link, ūžesys vis įkyriai apie save primindavo, bet intensyvumas nedidėjo. Palengva judėdamas priėjau vieną iš angų, kurią mačiau nuo užtvankos viršaus. Pasirodo per tą angą į statinį grupėmis judėdavo žmonės. Šalia šios angos stovėjo dvi grupelės. Prie jų nesiartinau, nes grupelės nariai stovėjo kaip įkalti, nejudėjo, nesikalbėjo tarpusavyje, tai neatrodė natūraliai. Man bežiūrint į tas grupeles prasivėrė statinio anga, ir palengva joje pranyko pirma stoviniavusių žmonių grupė. Po penkių minučių šį veiksmą pakartojo ir likusi grupelė. Palaukiau keletą minučių ir nutariau prieiti ir aš. Priėjau vietą kur prasiverdavo anga, likus metro atstumui ji prasivėrė. Iš vidaus sklido ganėtinai ryški balta šviesa, prisidengiau akis, norėdamas matyti kur pateksiu. Priekyje manęs buvo savotiškas tunelis, jo sienos buvo išraizgytos įvairiais kabeliais, nė iš tolo nepriminė įprastų betoninių sienų įvairiuose matytuose pastatuose. Čia tikriausiai moderni elektrinė… Labai moderni. Ėjau tolyn tuneliu, aplinka nesikeitė, apšvietimas patapo mažiau intensyvus, geriau matėsi aplinka. Buvęs tiesus tunelis pradėjo vingiuoti, man pasirodė, kad jis taip pat leidžiasi žemyn. Po keleto posūkių ir tūkstančio žingsnių priėjau kažką panašaus į duris. Jos buvo uždarytos. Bandžiau surasti kokį nors valdymo pultą, apieškojau visur aplink duris… Nieko nėra, norėjau apsisukti ir eiti atgal, kai minėtos durys atsidarė. Pro atsivėrusias duris patekau į patalpą panašią į laboratoriją, gal net labiau medicinines patalpas. Patalpos centre stovėjo cilindras, kuriame pulsavo kažkokia materija, aplink jį matėsi gultai. Link gultų driekėsi kabeliai, gultų galuose matėsi kažkokie čiuptuvai… Praėjau pro šią patalpą, aptikau kitas duris, jos buvo atidarytos. Sekančioje patalpoje vyko veiksmas, mačiau kaip prie ertmių stovėjusių grupelių žmonės gulasi ant gultų. Galvomis čiuptuvų pusėn, trumpas blyksnis, čiuptuvai kažką įkiša galvon, blyksnis ir žmogus stojasi, jo vieton gulasi kitas. Po šios operacijos žmonės išeina. Vaizdas kaip kokioje automobilių gamykloje… Apsisuku ir stengiuosi ramiu žingsniu eiti atgal į išorę, pamačiau pakankamai, ir patikėkit, ilgiau ten būti nesinorėjo.
Iki išorės išėjau be nuotykių, jokių uždarytų durų, nieko. Išėjęs laukan pamačiau, kad jau švinta. Taip pat pamačiau, kad iš šio keisto pastato išorėn taip pat išeina “apdoroti” žmonės. Bėgte pasileidau iki automobilio. Automobilis stovėjo ten kur paliktas, užvedžiau variklį ir nurūkau namų link. Viskas aplinkui dar tebuvo apmirę, važiuodamas net pradėjau galvoti, kad galbūt visa tai tik sapnuoju. Privažiavau namus, net katė neatbėgo pasitikti… Užrakinau duris sau iš paskos, užtraukiau roletus ant langų ir nuėjau miegoti.
Mane prižadina tas keistas garsas, kurį girdėjau prie užtvankos. Prieinu prie lango, pakeliu roletus, vaizdas atrodo nepasikeitęs, kaimynų kieme pamatau žmones. Pagalvoju, kad neblogą sapną sapnavau, apsiprausiu ir einu laukan. Prieinu kaimynų kiemą, ten sutinku savo vaikystės draugus, bet… Man pasisveikinus, jie į mane atsisuka, tačiau nieko nepasako, nepasisveikina. Veidai be emocijų, žvilgsnis tuščias. Nebejuokinga, purtau draugą paėmęs už pečių, jokios reakcijos. Baigiu purtyti, jau eisiu namo ir staiga grįžta tas keistasis garsas. Suklumpu, skausmas galvoje šį kartą ganėtinai intensyvus, tęsiasi apie penkias sekundes ir praeina. Bandau stotis, tačiau negaliu, mano pečius smarkiai suspaudęs laiko vienas iš kaimynų.
Kaimynai mane nutempė iki užtvankos, tuneliu nuvilko iki operacinės, pririšo prie gulto. Virš savo veido pamačiau judantį čiuptuvą, išgirdau tą ūžiantį garsą ir atėjo tamsa…