Dar penkias minutes... Dar dešimt. Na jau būtų pats laikas miegoti, gi rytoj į mokyklą. Kompiuteris vis dar ūžia, žaidimo meniu vaizdas ekrane. Spaudžiam "quit". Bet gi taip smagu buvo...
Dažna situacija mano kasdienybėje. Grįžtu namo, paruošiu, o gal tiksliau pamokų visai neruošiu. Sėdu prie kompiuterio, įsijungiu "Šėtonas III" ir pliekiu iki nakties. Kartais ateina mama, liepia išjungti žaidimus, bet aš girdžiu jos žingsnius jai lipant laiptais. Visada suspėju žaidimo vaizdą sumažinti, vietoj jo įsijungiu teksto redaktorių (dažniausiai su tuo pačiu tekstu). Kartais apsimetu, kad ieškau informacijos interneto tyruose. Kai pavojus praeina, toliau pliekiu. Man 13 metų, lankau mokyklą, nemėgstu fizinio lavinimo pamokų, nepatinka matematika... Tiesą sakant labiausiai mėgstu informatiką, nes ten galima sėdėti prie kompiuterio. Dažniausiai per informatiką mokytojas mus palieka vienus, visi darome ką norime. Laikui prastumti žaidžiu internetinį žaidimą, kuris veikia interneto naršyklėje. Panašus žaidimas į "Šėtonas III", todėl jaučiuosi beveik kaip namie. Kad kelionė namo neprailgtų turiu išmanujį telefoną. Jame taip pat žaidžiu žaidimus. Žinoma eidamas gatve to nedarau. Vieną dieną prie mano akių partrenkė klasioką... Atsipirko sulūžusiais šonkauliais ir lengvu galvos sutrenkimu. Žaidžiu sėdėdamas autobuse, gyvenu gan toli nuo mokyklos, autobusas važiuoja apie pusvalandį...
Gana apie mane, papasakosiu apie savo šeimą. Brolių ir seserų neturiu, tėtis dirba policininku todėl retai būna namuose. Mama daktarė, dirba su vaikais. Dažniausiai tėvų namuose nebūna, jie labai daug laiko skiria savo darbams. Kad kompensuotų dėmesio man trūkumą jie prieš tris metus man nupirko kompiuterį. Nuo to laiko turiu veiklos, neskambinėju tėvams, neslampinėju lauke... Kartą tėtis po reido grįžo su dėže kompaktinių diskų. Juos patikrino kompiuteryje, pasirodo, kad ten buvo piratiniai žaidimai. Manė, kad bus kompromituojančių vienos įmonės dokumentų... Deja, tėtis paliko tuos kompaktus man. O viename iš jų ir tūnojo "Šėtonas", tiesa ten tebuvo antroji jo versija. Bet tuometinis kompiuteris puikiai susidorojo su šiuo žaidimu. Prasidėjo mano kelionė į žaidimų pasaulį.
Dėl ilgo laiko praleisto prie kompiuterio sutriko mano miegas. Pamokose būnu užsnūdęs, sunku sukaupti dėmesį. Per pertraukas galvoju kaip grįšiu namo ir vėl žaisiu. Kol neturėjau kompiuterio buvau judresnis, su klasiokais pertraukų metu krėsdavome šunybes mokytojams, žaisdavome. Kartą klasiokas dėl to gavo papeikimą, nuo tada mokytojams šunybių nebekrečiame... Kai gavau kompiuterį, mano ryšys su klasiokais pradėjo mažėti. Jie pradžioje nieko nesakė, po to pastebėjo mano mieguistumą ir lėtumą. Pradėjo iš manęs šaipytis, pradėjo vadinti zombiu. Kartą paslėpė mano kuprinę, teko grįžti be jos. Tėvai klausė kur pradanginau, pyko, kad nesaugau savo daiktų... Po to karto dar labiau pasinėriau į žaidimus. Įsivaizduodavau, kad žaidime kovoju prieš savo klasiokus. Žaidime jie man pasipriešinti nesugebėdavo, aš visada nugalėdavau. Šios mano pergalės padėdavo mokykloje per daug nekreipti dėmesio į klasiokų pašaipas. Patapau dar uždaresnis, dingo poreikis kalbėtis su draugais, domėtis pasauliu. Užtekdavo žaisti, žaisti ir dar kartą žaisti. Taip prabėgo metai. Mano elgesio pokyčius pastebėjo mokytojai, kvietė tėvus. Įspėjo, kad man kažkas negerai. Tėvai manęs klausė ar man viskas gerai, bet aš su šypsena veide pasakydavau, kad gerai ir jie tuo patikėdavo. Mama tuo pilnai netikėjo, tačiau darbiniai rūpesčiai ir mano ramus būdas ją nuramindavo.
Pasiekiau gana aukštą žaidimo lygį. Už kiekvieną nugalėtą priešą gaudavau taškų. Kiekvienas pasiektas lygis leisdavo patobulinti savo personažą žaidime, tai buvo nemažas stimulas toliau žaisti ir tobulėti žaidime. Kad ir kaip gražiai viskas atrodytų, po dviejų metų atsinaujino kompiuteryje esanti operacinė sistema. Naujoji jos versija nebepalaikė mano pamėgtojo "Šėtono III". Internete perskaičiau, kad žadama nauja "Šėtono" versija, ji išeis dar šį mėnesį!!! Pasižiūrėjau į kalendorių, liko savaitė. Pagalvojau, kad tiek laiko tikrai iškentėsiu belaukdamas savo mėgstamo žaidimo tęsinio.
Iki žaidimo išleidimo datos buvo telikę trys dienos. Tėvai jau buvo įkalbinti man jį nupirkti, pažadėjau, kad gimtadienio dienos proga neprašysiu dovanų. Ėjau tą dieną namo, įprastu keliu, pro mišką. Buvo pradėję temti, tačiau dar buvo ganėtinai šviesu. Staiga mano dėmesį patraukė keistas švytėjimas, nuėjau švytėjimo link. To ką pamačiau net nebūčiau susapnavęs. Tarp samanų buvo nukritęs kompaktinis diskas, kurio dėžutė skleidė tą keistą švytėjimą. Pakėliau dėžutę, o ten "Šėtonas IV", toks radinys sukėlė abejonių. Visos abejonės labai greitai praėjo, kai paskendau prisiminimuose, kuriuos suteikdavo praeita jo dalis. Nieko nelaukęs įsimečiau dėžutę į savo kuprinę ir tekinas nulėkiau namo. Grįžęs iš karto ėjau pradėti žaidimo diegimą. Įprastas vaizdas ekrane, "Next", "Next" ir "Finish". Praėjo dar minutė ir žaidimas jau paleistas, susikuriu savo personažą ir pirmyn. Nepastebiu kaip ateina vakaras, pradeda merktis akys, nieko, dar truputį... Jaučiu kaip grimztu į sapnus, prasideda vaizdiniai. Ekrane sušmėžuoja kažkoks neryškus pavidalas, kuris po truputį pradeda ryškėti. Prieš mano akis atsiranda didelė apžėlusi letena, po sekundės jau matau visą ranką. Ji keistai spindi ir pradeda lįsti iš ekrano. Nieko sau sapnas galvoju, įdomu kas bus toliau. O toliau ta ranka mane stveria ir pradeda traukti vidun. Aš nesipriešinu, džiaugiuosi, kad žaidimą pavyks patirti beveik kaip tikrovę...
Atsiradau ant kažkokio keliuko, vienoje pusėje miškas, kitoje pievos, o priekyje manęs buvo miestelis. Nuėjau jo link, po penkių minučių priėjau vartus. Miestelis buvo aptvertas medine tvora, stovėjo praviri dideli vartai. Įėjau į miestelio teritoriją, kad ir kaip stengiausi pamatyti kokių nors žmonių, niekaip nesisekė. Smalsumo vedamas nuėjau toliau, link miestelio centro. Beeinant pradėjo imti jausmas, kad šita situacija kažkur matyta. Stabtelėjau, pradėjau galvoti, atmintyje pradėjo aiškėti situacija. Prieš tai žaistame žaidime teko pereiti tokį lygį, kuriame reikėjo nuo demonų išgelbėti miestelį. Mintis nutraukė šešėlis kuris sukrutėjo viename iš mane supusių pastatų lange. Sekundei pasimečiau, po to pradėjau dairytis aplinkui ir pamačiau, kad šešėlis ne vienas. Jų daugėjo, jie pradėjo judėti greičiau, kelti bruzdesį. Apsičiupinėjau, prie diržo pajaučiau prisegtą kardą. Na galvoju, dabar tai tikrai visai kaip žaidime, super sapnas... Iš pastato išlindo pirmas šešėlis, padaro snukis buvo pailgas, tamsus. Snukį puošė šypsena, kurioje matėsi aštrūs dantys, sutvėrimas buvo mano ūgio, šiek tiek susikūprinęs. Stovėjo ant dviejų kojų, turėjo ragus, tris akis, dvi rankas, kurių galuose esantys pirštai užsibaigė aštriais nagais. Sutvėrimas man jį beapžiūrinėjant pradėjo link manęs artintis. Pakėliau savo rankas, jose stipriai gniauždamas kardą. Staiga jis šoko link manęs, aš užsimojau ir užsimerkiau... Atsimerkęs pamačiau, kad sutvėrimas guli be gyvybės ženklų, pasijutau stiprus, bet trumpam. Praėjo jaudulys, pradėjau jausti skausmą. Bet taip gi negali būti, čia tik sapnas! Sapne niekas skausmo nejaučia... Nuleidau akis, pilvas buvo pradrėkstas, žaizda buvo gili, matėsi viduje esančios žarnos... Skausmas vis intensyvėjo, kol tapo nepakeliamas, staiga vaizdas dingo...
Realybėje tuo metu žaibavo, buvo kilusi audra. Žaibas trenkė į medį, kuris griūdamas nutraukė elektros laidus. Tėtis atėjo pažiūrėti kaip laikosi jo sūnus, ar neišsigando tamsos, nes nuo žaidimų sūnaus vaizduotė buvo labai išlavinta... Atidarė duris, pašvietė su prožektoriumi į kambarį, o ten nieko, sūnaus nė ženklo. Pastebėjo tik šviesą, kuri sklido nuo kompiuterio ekrano. Ekrane jis pamatė kraupų vaizdą, viduryje kažkokio miestelio kraujo klane gulėjo jo sūnus. Ekrane švietė tekstas "Game Over"...