…viskas prasidėjo nuo nekalto implanto. Pritvirtintas prie kaulo ir raumens, šis implantas turėjo sustiprinti žmogaus raumenis. Projekto idėja buvo pagelbėti invalidams, kurių raumenys atrofavęsi, arba žmonės patyrusiems sunkias traumas. Implantas savyje turėjo tam tikrą čipą, kuris turėjo galimybę būti apmokomas, t.y. jis gaudavo smegenų signalus ir juos interpretavęs judino raumenis. Šį implantą sukūrė truputį nuo standartinės mąstysenos atitrūkęs mokslininkas Glaseris. Pasirodo idėja padėti žmonėms buvo antraeilė, Glaseris nuo seno svajojo pavirsti tobulesniu žmogumi, t.y. atrodyti daugiau mažiau panašus į kitus, tačiau būti greitesnis, vikresnis ir keletą kartų stipresnis. Vėliau buvo suprojektuota ir kitokie implantai, dirbtinė širdis, kaulų pakaitalai.

Pirmą implanto prototipą Glaseris išbandė su savimi, atlikęs tyrimus ir nustatęs, kad jo implantas sveikatai blogos įtakos neturi nusprendė paviešinti savo pasiekimus. Jo idėja buvo sutikta ganėtinai šiltai, tam galbūt turėjo įtakos Glaserio ryšiai su keletu žmonių iš sveikatos ministerijos. Pirmi trys implantai buvo implantuoti dar 2015 metais, vienas implantas žmogui kuriam nelaimingo atsitikimo metu darbe sieros rūgštis išgraužė dešinės rankos bicepsą. Vairuotojui, kuriam avarijos metu buvo sugniuždytos kojos, ir vienam vargšui vaikinui, kuris eidamas namo buvo užpultas chuliganų ir muštynių metu jam buvo sutrupinta pora stuburo slankstelių. Visi trys pacientai džiaugėsi gavę implantus, nes ne tik, kad atgavo galimybę valdyti savo galūnes, nekalbant apie vaikiną kuris vėl pradėjo judėti. Jie teigė, kad jaučiasi ne tik geriau, bet tuo pačiu ir stipriau, taip pat užsiminė, kad jų mintys tapo keistai aiškesnės. Šitai išgirdęs Glaseris šiek tiek nustebo, nes mintys ir jo implantai turėjo būti nė kiek nesusiję. Glaserio rankų raumenų implantai taip pat nedarė jokios įtakos jo mintims. Todėl jis paprašė, kad vienas iš pagydytų pacientų apsilankytų pas jį laboratorijoje tyrimams atlikti. Po savaitės paciento elgesio stebėjimo, įvairių tyrimų pasirodė keistas dalykas. Implantas vietoj to, kad apsimokydamas priimtų signalus iš smegenų, taip pat siuntė signalus atgal į smegenis. Glaseris šių signalų paskirties kol kas negalėjo nustatyti. Paleidęs pacientą namo, jis šiuos tyrimus atliko su savimi, tačiau tyrimai davė kitokius rezultatus, implantai signalų į smegenis nesiuntė. Nenorėdamas gąsdinti žmonių, jis pasakė, kad vieną iš pacientų tyrė tik dėl to, jog įsitikintų, kad implantas pilnai atlieka savo darbą, veikia be priekaištų. Porą metų viskas buvo gerai, Glaserio implantai buvo pradėti masiškai naudoti “taisant” žmones. Glaseriui buvo įteiktas ir apdovanojimas už suteiktą naują gyvenimą prieš tai suluošintiems žmonėms. Jis taipogi didžiavosi savimi, manė padaręs pasaulį geresniu, eliminavęs luošumo problemą.

Praėjo dešimt metų po pirmo implanto įsodinimo į žmogaus audinius. Glaseris jau buvo pamiršęs apie implanto savybę siųsti nervinius impulsus atgal į smegenis. Deja atėjo diena, kai jam tai buvo priminta. Pirmoji bloga žinia buvo tokia, kad mirė pacientas, vienas iš trijų pirmųjų, kuriam buvo pakeisti stuburo slanksteliai. Paprasti medikai mirties priežastimi paskelbė širdies ligą, kuri atseit anksčiau nebuvo pasirodžiusi. Glaseris gavo leidimą šį pacientą ištirti, prasidėjo bemiegės naktys laboratorijoje. Rezultatai Glaserį pribloškė, pasirodo, jog stuburo slankstelių implantų pėdsakai pasklidę po visą kūną. Keista, iš pradžių jis pamanė, kad implantą organizmas ardyti pradėjo, galbūt įvyko kažkokia reakcija. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Glaseriui šiaušėsi plaukai. Čia ne metalas ar kas kitas kaltas, o paprasčiausiai pats implantas pradėjo gaminti nanodaleles, kuriuos per kraują paplito po visą paciento kūną, labai didelė jų sankaupa buvo širdyje, gal dėl to pacientas ir numirė. Vienaip ar kitaip, reikėjo daugiau tyrimų, su kitais pacientais, kad paneigti arba patvirtinti implanto reprodukcijos teoriją. Po pusmečio į Glaserį kreipėsi pacientas, kuriam implantas buvo įsiūtas į ranką, jis skundėsi prasidėjusiais skausmais rankoje. Atlikęs tyrimus implantų autorius pamatė, kad situacija panaši, tik implanto nanodalelės paplitusios ne po visą kūną, o po visą dešinę ranką. O skausmai pasirodo kilo dėl to, kad tos dalelės pradėjo skverbtis į rankoje esančias ląsteles. Glaseris pacientui išrašė vaistų ir paleido namo, su sąlyga, kad pacientas grįš tyrimams po mėnesio. Vaistai padėjo, skausmas dingo, pacientas po mėnesio vėl pasirodė laboratorijoje. Šį kartą Glaseris pacientą nuliūdino, pasirodo iš rankos nanodalelės pradėjo veržtis ir į galvos pusę, rezultatas turbūt būtų buvęs nekoks. Mokslininkas šiek tiek paaiškino situaciją pacientui, pasakė, kad gresia pavojus jo gyvybei, norint jo išvengti, reikia išimti implantą iš jo rankos. Pacientas sutiko atsisakyti savo rankos valdymo vardan savo gyvybės, tačiau pradėjus operaciją pasimatė, kad implantas taip pat integravęsis į aplinkinius audinius. Išeitis buvo tik viena, reikėjo amputuoti dalį rankos. Pacientui sutikus jam buvo amputuota beveik visa ranka. Liūdna, bet pacientas bent liko gyvas. Trečio paciento išgelbėti nepavyko, nes jis apie savo likimo brolių padėti sužinojo per vėlai, be to, jo kūne buvo du implantai kurie, jo mirtį paankstino. Glaseris graužėsi, kad anksčiau nepamatė implantų tendencijos skverbtis į aplinkinius audinius.

Praėjus dar metams prasidėjo dar baisesni dalykai, pradėjo masiškai mirti implantus turintys žmonės, kiti tiesiog dingo be žinios. Jų artimieji sakė, kad vieną dieną jų šeimos narys išėjo į savo darbovietę ar mokyklą ir dingo. Iki mokymo įstaigos ar darbovietės nė vienas iš pacientų nenuvyko. Mokslininkui pasidarė visai neramu, jis vėl atliko tyrimus su savo implantais tačiau nieko įtartino nepastebėjo, o gal tiesiog jis nematė faktų? Nieko kito neliko, kaip tik ištirti iki galo kokio nelaimingojo kūną, praleidęs visą savaitę laboratorijoje Glaseris suprato kokia situacija. Implantas pradžioje kaip ir priklauso atlikdavo savo funkciją, valdė galūnę ar pakeisdavo originalaus organo darbą. Po dešimt metų, implantui pasirodydavo, kad žmogaus organizme nusilpo kitos vietos ir jas reikia patobulinti. Taip prasidėdavo implanto keliavimas po organizmą nanodalelių forma, vėliau skverbimasis į ląsteles. Nuo šio skverbimosi visi implantų nešiotojai ir pasimirdavo. Liko neišspręsta viena mįslė, kur dingdavo kiti vargšai implantų nešiotojai. Glaseris atrado dar vieną bauginantį dalyką, implantas po dešimt metų gyvenimo žmogaus kūne nueidavo ir iki širdies, taip užsitikrindamas savo tolimesnį gyvenimą žmogaus kūne. Praėjus tiek laiko implanto iš žmogaus kūno išimti nebuvo galima, taip pat nebuvo galima ir amputuoti galūnės kuriame tas implantas buvo. Jei būdavo bandoma kėsintis į implantą, jis nusiųsdavo komandą nanodalelių, kurios suardydavo žmogaus širdies audinius.

Per pirmuosius dešimt metų Glaseris padėjo daugiau nei keliasdešimčiai tūkstančių žmonių, todėl prognozės buvo liūdnos, daug žmonių buvo pasmerkti. Mokslininkas nesuprato tik vieno, kodėl jo implantas nerodė jokių kūno užkariavimo simptomų. Vėliau jam šovė viena mintis, galbūt jo implantas buvo kaltas dėl to, kad jis nemato tyrimuose nieko keisto. Tam patikrinti buvo viena išeitis, reikėjo pristabdyti implanto darbą, arba užkirsti siunčiamų nervinių impulsų į smegenis kelią. Po skausmingas valandėlės su skalpeliu Glaseris sugebėjo laikinai pristabdyti savo implantą. Atlikęs pakartotinus tyrimus jis eilinį kartą buvo šokiruotas. Jo implantas buvo tiesiogiai susijęs tam tikromis mintimis apie implantus, jei nebūtų buvę sustabdyti nerviniai impulsai iki smegenų, niekas nebūtų paaiškėję. Mokslininkas išsityrė savo galvą, nanodalelių jo galvoje buvo daugiau nei pas bet kurį pacientą kūne. Tik dabar Glaseris suvokė, kad jis mąstė ne visai savo galva, buvo įtakotas implanto. Tokiu būdu implantas pasiekė savo, jis Glaserio pagalba išplito kitų žmonių kūnuose. Mokslininkas jautė, kad artėja neišvengiamas finalas, jei jau nanodalelės jo galvoje, tai galima sakyti jis pusiau valdomas savo implanto. Taip pat galbūt yra valdomi ir kiti likę pacientai, kurių niekas nerado.

Glaseris nusprendė, kad pats laikas būtų pasitraukti iš gyvųjų tarpo, nes sužinoję visą tiesą žmonės jo tikrai nepagirs, o išgelbėti likusiųjų taip pat nėra galimybės. Mokslininkas parašė atsisveikinimo laišką, jame paaiškino kokia situacija susiklostė, kad išsigelbėjimo nėra. Nuėjo prie savo chemikalų spintelės, pasiėmė stiprių nuodų žiurkėms ir išgėrė keletą tablečių. Laukė, kada ateis pabaiga, tačiau pabaiga vis neatėjo, nebuvo jokio galvos svaigimo, ar skausmų. Mokslininkas išsityrė savo kūną ir nustatė, kad žiurkių nuodus eliminavo implanto nanodalelės. Situacija aiški, nuodais ar kitomis cheminėmis medžiagomis savęs neužbaigsi. Buvo išbandytas ir tradicinis kartuvių metodas, tačiau kaklas atlaikė virvę, Glaseris kvėpavo kabėdamas ant virvės. Beliko tik pabandyti sužaloti savo kūną nepataisomai, sakykim nušokti nuo stogo ar palįsti po važiuojančiu sunkvežimiu. Mintis pasirodė nebloga, tačiau implantui tai nepatiko, suaktyvėjo nanodalelės Glaserio smegenyse ir perėmė jo protą. Dabar mokslininkas buvo valdomas implanto esančio jo kūne, tapo įkalintas savame kūne, nes galėjo tik mąstyti, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Nei judėti, nei kalbėti jis nebegalėjo. Galėjo tik stebėti ką daro kūnas prieš kelias minutes priklausęs dar jam. Tuo pačiu pajautė, kad jis yra ne vienas, pradėjo girdėti kitų taip pat įkalintų savo kūnuose nelaimėlių raudas.

Jei Glaserio svajonė nebūtų buvusi savęs paversti antžmogiu, tai implantas būtų jo kūną nužudęs, kaip kad padarė ir su kitų pacientų kūnais, smegenys tiesiog negalėdavo susitaikyti tokia mintimi, kūnai nepriimdavo nanodalelių integracijos į ląsteles. Su mokslininku buvo kitokia situacija, jis to siekė pats to nežinodamas, todėl implantas užčiuopęs tokias mintis ji po truputį pavertė kiborgu, tačiau be laisvos valios, mokslininko kūnas tapo jo kalėjimu.