O buvo taip, parskridau iš Vokietijos į Lietuvą. Turėjo iš oro uosto paimti draugas, tačiau paskambino paskutinę minutę ir pasakė, kad sugedo automobilis. Greičių dėžė, nu automatas pabiro. Iš Vilniaus oro uosto savo jėgomis nusigavau kelio į Kauną link, planavau grįžti autostopu.
Stabdau mašinas šalia kelio, vienas iš tų retų atvejų, kai neturiu kaip parvažiuoti namo. Pravažiuoja viena mašina, pravažiuoja antra, aišku, nesustoja. Nutariu šiek tiek paeiti toliau, gal geriau seksis. Per tą laiką pravažiavo dar keletas mašinų. Nuėjęs kokį kilometrą vėl sustoju. Po trijų vėl nesustojusių mašinų mano optimizmas senka. Prisigalvoju kvailų minčių apie karmą ir kitus dalykus, bet nutariu nenukabinti nosies.
Išgirstu kažkokį žemo dažnio garsą, nu tikrai ne Honda atvažiuoja... Keliu nykštį, bandau kažkiek nusišypsoti. Nežinau ar barzda, ar šypsenos užuomina, bet kažkas suveikė. Tas ūžiantis automobilis pradeda stabdyti. Keletas metrų ir jis sustoja, ok, bėgu jo link. Pribėgu atsidarau duris ir matau, kad automobilį vairuoja moteris. Paklausiau ar paveš iki Kauno, atsakymas buvo teigiamas, įsėdau. Mergina šypsosi ir liepia prisisegti saugos diržą. Pagalvoju, kad stropi vairuotoja papuolė. Prisisegu diržą ir pajuntu, kad kažkokia jėga mane spaudžia į sėdynę. Atsisuku į vairuotoją, o ji sau ramiai pavaras junginėja ir toliau greitėja. Ne visai akivaizdžiai nužiūrinėju vairuotoją, pagal amžių atrodo įkopus į trečią dešimtmetį. Vairą laiko viena ranka, kitoje rankoje pavarų svirtis. Dėmesį atkreipiu į gražų manikiūrą. Taip pat pastebiu, kad mergina už vairo jaučiasi gana atsipalaidavus. Pasisekė, pagalvojau, tokios situacijos dažniausiai tik sapnuose pasitaiko.
Po keleto minučių pauzės galvoju, kad reikia pasirodyti suprantančiam apie automobilius. Pradedu šiokį tokį dialogą.

• Čia turbūt variklis koks 2.5 benzinas? – garsiai paklausiu.
• Neatspėjai, čia net 3.2 darbinio tūrio variklis – šypsosi mergina.
• O Jūsų vairavimo patirtis didelė?
• Na taip, daugiau nei penkis metus vairuoju – atsako ir spusteli greičio pedalą.
  Važiuojam magistrale, automobilio variklis sau smagiai burzgia. Lenkiam vieną mašiną, lenkiam antrą. Greitis lyg ir neatrodo didelis, bet turbūt šiek tiek didesnis nei leistinas. Bandau prietaisų skydelyje įžiūrėti greitį ir matau, kad važiuojame 150km/h. Pamažėle mane apima nerimas, moteris vairuotoja, galingas automobilis, viršijamas greitis. Nelabai daug pasitikėjimo suteikianti kombinacija. Ji lyg pajautus mano nerimą:
• O tu turbūt šiek tiek sunerimęs?
• Na taip, aš šiek tiek atsargesnis vairuotojas, nors ir patirtis didesnė už Jūsų – atsakau.
• Nieko tokio, priprasi, būk drąsesnis!
  Įvažiuojam į miestą ir prasideda pats įdomumas. Greitis mieste mažesnis, bet mašinų srautas didesnis. Vietos manevrams mažiau, pradedu nejučiomis spaudinėti įsivaizduojamus pedalus, ypač stabdį. Važiuojam centro link. Sustojame prie pirmo šviesoforo raudono signalo. Pastebiu, kad vairuotoja laukdama žalios šviesos junginėja pavaras. Pirma, laisva, pirma, laisva.
• Čia kažkoks ritualas? – paklausiu susidomėjęs.
• Ne, tiesiog mane erzina stovėti ir negalėti važiuoti – šypteli.
• Tuoj bus žalia, čia raudona ilgai nedega.
• Pažiūrėk į dešinę pusę, man rodos tas senstelėjęs vyras su „mersu“ nori palenktyniauti.
• Ką?!? – nespėju užbaigti klausimo.
  Sucypia galinės mašinos padangos ir šauname į priekį. Pirma pavara, antra, mersedesas kol kas važiuoja šalia mūsų. Trečia pavara. Pradedame įgauti šiokią tokią persvarą ir galop konkurentas lieka už mūsų.
• Dažnai taip lenktyniaujat? – stengdamasis išlikti ramiu paklausiu.
• Na pasitaiko, dažniausiai neatsisakau. Bet dažnai priklauso nuo nuotaikos. Kartais tokius „lenktynininkus“ tiesiog ignoruoju.
• Supratau – atsakau.
  Važiuojame toliau ir privažiuojame žiedą. Prieš mums įvažiuojant į žiedą ji nuspaudžia kažkokį mygtuką centrinėje konsolėje. Atsisuka į mane ir plačiai išsišiepus liepia laikytis.
  Pasigirsta variklio riaumojimas, prasisuka galiniai ratai ir įvažiuojame į žiedą. Stebiu prietaisų skydelį, pirma pavara važiuojam iki ribotuvo. Per akimirką vairuotoja perjungia pavaras, apsukos laiko aukštai, variklis rėkia, padangos žviegia. Pradedu jausti, kad slysta galinė ašis, čiumpu už durų dešine ranka, kaire stveriu už sėdynės krašto. Automobilis žiedu važiuoja skersas, aš laikausi ir nesuprantu kas vyksta, žiūriu tik į kelią. Galvoju kuo čia viskas baigsis, gal ji suklydo ir nuo per didelio akseleratoriaus pedalo paspaudimo ji tiesiog prarado automobilio kontrolę. Sekundė, antra, važiavimas nesikeičia, tačiau matau, kad iš žiedo dar neišvažiuojame. Supratęs, kad čia viskas taip ir turėjo būti pradedu žiūrėti į vairuotoją. Ji ramiu veidu sukinėja vairą greitais judesiais, vis spusteli ir kartais atleidžia akseleratoriaus pedalą. Tiesiog atrodo, kad situaciją kontroliuoja.
  Sustojame prie prekybos centro, iki kurio prašiau pavėžėti. Jaučiu, kad man dar dreba kojos po nuotykio žiede. Sėdžiu tylėdamas.
• Jau atvažiavom – vėl šypsosi.
• Ačiū, bet man dar reikia sekundės atsigauti.
• Niekada panašiai neteko būti vežamam? – paklausia.
• Nežinau, kas čia buvo, bet man tai buvo pirmas kartas.
• Na gal kada mūsų keliai vėl susikirs – juokiasi.
• Nesupykčiau – burbteliu išlipdamas.
  Išlipęs padėkoju vairuotojai, kad atvežė gyvą į vietą. Ir galvoju pažiūrėsiu kas čia per mašina. Ant priekinių sparnų matau kažkokias groteles, ant jų ///M raidė. Automobilio arkos plačios, ratai dideli, žemos padangos. Matau didelius stabdžių suportus priekyje, keturis duslintuvo vamzdžius galinio buferio difuzoriuje. Stogas juodas, brezentinis. Prasisuka galiniai ratai ir mašina nurūksta. Pasakau sau, kad vieną dieną kažką panašaus norėsiu vairuoti ir aš.